Ok (argi neoriginalu šitaip pradėt naują blog'ą?). Turiu apie 10min išsikalbėt. Žinau nuo ko pradėt. Va, argi nejuokinga? Ateinu į space'ą, pasižiūriu į most recent comments, ir pamatau naujų prie blog'o pavadinimu "pradedu mokytis, pažadas" (ar pan.). Ir ką jūs galvojat? Tada prisiminiau, kad dar namų darbus reikia daryti! O juk jau 22:20! Na ką gi.. Bet iš vis? Kada aš taip sakiau? Neprisimenu, tikrai. Nejau aš vėl prisižadėjau gerai mokytis? Blyn (vienas iš tų žodžių kurie ilgam įstringa), kaip lėva (Lėva, ne Ieva).

O.. Mano gyvenime dabar yra.. na, jei reiktų apibūdint vienu žodžiu, tai tikrai nebūtų sunku: Betvarkė. Man tiesiog šlykštu čia gyvent. Ir kalbu ne vien apie fizinę, matomą betvarkę (kuri irgi yra huge), aš taip pat kalbu ir apie visą namų sistemą. Čia viskas ne taip. Pagaliau supratau, kad mamos reikia. Be mamos niex čia neprisiverčia nieko daryt. Visa šeimyna kažkokių.. Debilų. ir aš neišimtis.  Bet.. Tiesiog.. Viskas, viskas kitaip. Ir tėvas kažkox pasiutęs. Ilgai neaiškinsiu, tiesiog pateixiu pavyzdį:

Močiūtei prie vaistų reikia pavalgyt ką nors. Jai jau buvo laikas imt vaistus. Ir jai buvo įdomu, ar darytis sumuštinius, ar jau greit bus valgyt, ir palaukt. Ir, kadangi ji sunkiai vaikšto, pasiuntė mane paklaust tėčio, ar greit bus valgyt. viskas atrodė maždaug taip:

-Tėti, močiūtė klausia ar greit valgyt bus.

-*neįsivaizduoju ką jis ten atsakė. Viskas ką girdėjau buvo triukšmas, aš dėjau į kojas pas močiūtę, užsidariau duris, ir laukiau, Esmė buvo maždaug tame, kad jis pradėjo skųstis, jog mes prie lendam, kad jis nelaiku valgyt daro. Ar pan. Nežinau. Taigi, po brūkšnio ši pastraipa turėtų būt parašyta "Triukšmas"*

Ir, jis pastoviai kartoja, kad niekam jo nereikia, jis tuoj nusižudys. O, argi nejuokinga? Pradėjo kalbėt apie savižudybę (jau panaudojo šį žodį) Penktadienį, po filosofijos pamokos apie savižudybę. Na ką gi. Tėti, I can only wish you luck (I'm writin in english just in case he gets to read this, I don't really want to say this to dad, it's just sth I want others to see I'm tellin my dad). I failed, hope you won't.

In other news...

Oh, tėčio psichavojimu jau pasiskundžiau, reik ir sese pasiskųst. Trumpai tariant, ar su ja nebebendrauju. Ilgiau kalbant..

Na ką gi, vėl pavizdys, pavyzdžiai geriausiai apsako tai, ką noriu apsakyti.

It's 23:00 and I want to sleep. Aš pavargęs, nes ką tik išėjau iš karštos vonios (o karštoj vonioj gi labai pavargsti, bent jau man taip būna). Tai buvo tokia būsena, kada lengvai užmigčiau. Man taip retai būna. Dažniausiai guliu lovoj ir "skaičiuoju avis" (šitą frazę pasakiau pirštais rodydamas kabutes) . Bet tada tikrai norėjau miego. Bet, Marija. Marija Sekmadienio naktį nusprenė daryt namų darbus. Šviesa išjungta, radijas groja. O aš verkiu. Yup, aš tikrai verkiau. Gan labai. Galiausiai labai neištvėriau, maždaug 00:00 (bent jau man taip atrodė, nes labai ilgai gulėjau lovoj) nuėjau pas tėtį, kuris beje, dar buvo prie kompo, ir paprašiau, kad sudrausmintų Mariją. Jis liepė jai išjungt radiją.

Tiems, kurie nesuprato, nevarkit, ir neieškokit prasmės. Šviesa dar ilgai buvo įjungta.

Tėtis grįžo... Ate. 

Viskas. Jau mokysiuos. Privalau. Po Šveicarijos dar nė karto nedariau namų darbų. Metas pradėti. Ir šiaip, jau reikia mokytis. Manau dar spėsiu atsigriebt už visus tuos tinginiavimo metus. Privalau. Su močiūte kalbėjau. Bliamba, net neįsivaizdavau, kad ji tokia protinga! Ji labai protinga! Pirmąkart turbūt taip ilgai užsikalbėjau su močiūte, ir tik dabar pastebėjau, kad ji protinga. Dėl jos pokalbio ir nusprendžiau, kad turiu mokytis. Aš privalau. Ryt ryte pirmiau padarysiu namų darbus, ir tik po to sėsiu prie komo. Pažadas.

Blyn, nu. Močiūtė paklausė "tai kada supažindisi su kokia mergaite?"! Pastebėjau, kad tokie klausimai iš kitų jau gan seniai atsirado. bet tiesiog ignoravau, nekreipiau dėmesio, juk jie suaugę.. Bet kai močiūtė paklausė... Juk.. O.. bet gi... Per filmus visąlaik rodo, kad tėvams vaikai visąlaik bus maži vaikai. Bet su manim visiškai atvirkščiai. Visokie dėdės ir tetos tai jau seinai klausinėjo panašius klausimus. Vėliau babytė. O po to tėvai. Bet tai nieko tokio. Aš to net nepastebėjau. Tai atėjo į mano gyvenimą labai po truputį, ir išmokau to nepastebėt, ir prisitaikyt. Bet močiūtė! Tai buvo šokas! Aš gi turiu būt mažas vaikas jai! Telikas meluoja! Kodėl?! KODĖL! Blyn, ir dar iš visų pusių klausimai "ką darysi po mokyklos?"... Damn! Visi nori, kad būčiau didelis! Bet aš tiesiog negaliu, AŠ NEGALIU! And the pressure is huge! Visi nori, kad būčiau subrendęs, atsakingas paauglis. NNnnnnneeee.... *shaking* Nekenčiu.... Nenoriu užaugt.. Nenoriu keistis.. .Aš konservatyvus, man nereik pokyčių. Viskas gerai man, nenoriu galvot apie ateitį, juolab, kad ji išauštų. Aš nenoriu būt didelis, nu. Aš vaikas! Aš strange kid! Aš gi dar su jo-jo žaidžiu! PO perkūnais3! Kodėl mano smegenys nebręsta taip, kaip visų? Kodėl aš ne tox, kaip visi? Blyn nu. Fuckin fuckers motherfuckin fuck you stupid fuck! AAAHHHH!!

Nenoriu užaugt, nenoriu ir būt paauglys! Aš strange kid, ir noriu tox likt!

Man gaila protingų minčių... Don't get me wrogn, protingos mintys nėra kažkas "protingo".. Tai tiesiog.. Įdomios mintys.. Aš vadinu jas protingom.. Manau, kadtikrai galima jas taip vadint.. Bet blyn, kaip man jų gaila.. Mane tiek daug jų aplanko.. bet kada.. Kai sprendžiu matieką, kai kalbuos su draugais, kai einu kalbėdamasis su savim, kai šiaip einu tyliai (tokiu atveju mintis būna labai juokinga, ir aš nei iš šio, nei iš to nusijuokiu garsiai), kai guliu lovoj, kartais net kai sėdžiu prie kompo (labai... retai), o ką jau kalbėt, kai rašau rašinius. Blyn kiek jų daug! Ir jos tokios trumpos! Vos atsiranda, op kelių akimirkų išnyxta! Nekenčiu! Tai tokia didžiulė kančia! Aš tiek daug turi pasakyt, bet nieko neprisimenu. Nekenčiu savo atminties ir šiaip. Labai prasta. Kartais pamirštu, kiek man metų, ir netyčia pasakau "17" (šitaip visai neseniai buvo, ki močiūtė paklausė. Jei ne šalia stovinti sesė, aš net nepastebėčiau, kad suklydau). Ech.. Nepatinka man iš tikrųjų šis gyvenimas. Savižudybė tikrai yra protingiausia option, ir tai yra mano paskutinis žodis apie tai. Nes šis gyvenimas tikrai beprasmis. Taip, galbūt gyvensiu LABAI ilgai.. Galbūt galima per gyvenimą jaust visokius malonumus, daryt kas patinka, ir būt laimingu.. Bet vis vien, kas iš to, jei tai vis vien baigsis? Anxčiau ar vėliau, bet baigsis? Juk kad ir kaip laimingai gyventum, gyvenimas niekada neapsieina (nzn kaip rašos) be rūpesčių, skausmo, liūdesio, ir pan. O aš tokių dalykų labai nekenčiu. "Per kančias į.. Žvaidždes?" Taip sako? Interpretuoju savaip: "per kančias į laimę" . Bet man kančios niekada nebus tinkama kaina laimei. Aš nenoriu kentėt tam, kad pabaigoj būčiau laimingas. Neapsimoka. O jei gyveninas nepasiūlo galimybės visada būt laimingu, jis yra beprasmis. Reikia nusi\udyt, ir žiūrėt kas bus. Logiškiausia manyt yra, kad nieko nebus, Tu dingsi. Manau, kad taip ir yra. Bet aš, kaip ir visi žmonės, esu linkęs tikėt į kažką nerealaus. Kažkokia durna savybė, bet taip, ir aš ją turiu. Taigi aš tikiuos, kad po mirties bus naujas gyvenimas. Tave įmeta i random pasaulį. Tarkim dabar, mes visi esam sumesti į šitą pasaulį, bet yra begalybės kitų sielų, gyvenančių pasauly, niekaip nesusijusiame su šiuo. Ir bent vienas jų yra "rojus" - vieta, kur nereikia kentėti tam, kad galėtum būt laimingas.. Vieta, kur laimė yra duodama už dyką, visiem (nepriklausomai nuo rasės ar socialinio lygio :D). Ir kad tą vietą pasiektum nereikia, vėl gi, gerai pragyvent šį gyvenimą (nes vėl tai būtų "per kančias į laimę"). Užtenka mirt. Ir reikia tol žudytis, kol nepatexi į "rojų".

bet ne, bliamba, aš nesižudau, galit net neabejot. Mane stabdo:

Baimė. Aš tiesiog neišdrįsčiau žudytis. Tas bandymas su pagalve buvo visiškai niekas, šiaip iš smalsumo pažiūrėjau, tai tiesiog akivaizdu, kad nebūčiau nusižudęs. Aš bijau šokt po mašina, nuo tilto, arba, yuck, pjautis venas, o pasidusint neišeina. Bijau, nedrįstu.

Gyvenam tik vieną kartą. kad ir tikiuos "rojaus", bet logiškai aišku, kad gyvenam tik 1k. Na, būtų durna žudytis iki bent prasidės rimti rūpesčiai. Juk tokia galimybė, gyvent, ir būt protinga, mąstabčia būtybe, ne visiem pasitaiko. Reik išnaudot, išspaust kiek galima iš jos.

Smalsumas. Man labai įdomu, kas bus toliau. Aš noriu pamatyt, ar tie klasiokai išsikraustys į Londoną. Noriu pamatyt, ar teleportas bus išrastas. Ar bus 3 pasaulinis? Ar egzistuoja protinga gyvybė už Žemės planetos ribų? Ar atsiras lygiavertis priešininkas Microsoftui? man viskas įdomu. Aš noriu sužinot kuo daugiau, nes turiu jausmą, kurio negaliu niekaip paaiškint: smalsumą.

Na, turbūt last, ir deffinatelly least yra artimųjų dejonės. Šiaip, vis vien, juk mirsiu, tai manęs nebebus, nieko iš vis nebebus. Su manim mirs ir visas pasaulis. Tai suprasdamas pernelyg nesijaudinu dėl tų žliumbeklių artimųjų.. Na, bet, čia tipiškas visų pasiaiškinimas, kodėl nesi\udo, tai manau reikia ir man įrašyt. Tiesą sakant, kai pagalvoju, o kas jei mirčiau anxčiau nei močiūtė? Vat šito tikrai negali įvykt. Kai pagalvoju apie tai (o dieve, dabar kaip tik galvoju, ir pradeda ašarot akys.. Siaubas), tai tikeai labai nenorėčiau, kad močiūtė tai patirtų. lazda turi 2 galus. Aišku, man daugiau niex neegzistuos, bet vis dėl to, pasaulis išlix.. Ir nenorėčiau, kad močiūtė tai patirtų. Man px dėl visų kitų, nes visi kiti yra prtingi, o jei ne, tai patys kalti. Bet močiūtė yra kitas reikalas. Oh, beje, dabar pagalvjau, kad turiu 2 močiūtes. Iš tikeųjų, antra, katra gyvena Kaune.. Ją irgi priskiriu protingiems. Ji dar palyginus jauna, ir ištvertų. O vat šita močiūtė, kur dabar kitam kambary žiūri kokis pramoginius šokius, ar kokią laidą per LRT.. Ji man dažnai pasakoja, kaip ji verkia, kai aš išvažiuoju kokiai savaitei pvz. Dieve mano.. Arba, kai matydavau ją verkiančią, kai mama ilgai naktį negrįždavo.. Ojoj.. Šis žmogus yra labai jautrus.. Ji neiškęstų mano mirties.. O visiem kitiem noriu kai ką pasakyt.

Jei mirsiu (tikrai nesižudysiu, prisiekiu, jei mirsiu, tai nebent netyčoa), neverkit blyn! Ir nelaidokit! O dieve, tikrai, draugai, mano adresas: Architektų 40, 21. Jei mirsiu, nusiųskit čia linką į šį blogą tėvams. Nenoriu, kad mane laidotų. Blyn, nekenčiu kapiniūų. Jos užima vertingą žemę! Jūs tik pažiūrėkit, kapinės tokios didelės! Juk jei nebūtų kapinių, jų vietoj galėtų būt tiek daug visokių kitokių dalykų! Aš nenoriu prisidėt prie tokio dalyko. Mano kūną sudeginkit! Nors.. O dūmai kenkia dangui? Bliamba.. Mano per mažas išprūsimas, kad galėčiau mąstyt šia tema. Bet, galutinis mano žodis yra: nenoriu būt palaidotas. Ir šiaip, nesigailėkit manęs. Mirt aš noriu, tai buvo mano noras, ir nereikia gailėtis. Geriau pasidžiaukit, kad pagaliau išsilaisvinau. Aišku, galit verkt. Turbūt ir aš verkčiau, jei kas mirtų iš draugų.. Tai natūralu ir nekontroliuojama. Bet, nesigailėkit. Durnystė. Ir, o dieve! Nesidėkit juodų drabužių dėl gedulo, ir pan. :D Kox šūdas! Užtenka, kad Koryna, Agnė, Domantas (ir Ieva?) niūriai ir juodai atrodo. (hihihi.. Iš tikrųjų tai neprisimenu, ką šiandien kikvienas jų buvo apsirengęs. neprisimenu, ar jie tikrai vis dar juodai rengias. bet man likus tokia mintis, kad šie 3 (4?) žmonės yra visąlaik juodi. jei klystu, atleiskit.) Nepatinka man kai žmonės būna juodai apsirengę. Aišku, čia viskas skirta giminėms, nemanau, kad klasiokai rengtųs juodai, ar laidotų mane, ar šiaip būtų kuom nors susiję su tuo. Tai visą šitą nusiųskit tėvams, jei kartais kada netikėtai mirčiau.

:D Viskas, ką čia parašiau, .. To nereikia rimtai priimt. Aš tikrai nesiruošiu žudytis. Ir visą tai parašiau normalios nuotaikos, man nėra jokios pesimistinės fazės. Tiesiog, išsikalbėjau apie tai, ko niekad nedrįstų sakyt. Na ir gerai. palengvėjo. Turėjau daug laiko, todėl viską išsakiau šia tema. viskas, išsikalbėjau, dabar man tuščia. Labai gerai. Netyčia man čia gavos šia tema rašyt, nesitikėjau pats. Net neprisimenu, kaip galima iš "mane aplanko daug minčių" pereit į "čia testamentas, mirties atveju nusiųskit tėvams" . Keista, a? :D Nu ok. Baigiu. Blyn. Kartais pažiūrėdamas į ekraną pamatydavau klaidų (praktiškai visąlaik pažiūrėdamas į ekraną pamatydavau klaidų), tai vadinas čia jų labai daug. Atsiprašau dėl to. nesuprantu, kaip taip įmanoma. Lyg tais, kai rašau, viską normaliai darau. Jaučiu, kad visas raides paspaud\iu, visąlaik SHIFT laikau, kai reik didžiosios.. Bet vis vien, raidžių trūxta, o pirmos sakoinio raidės dažnai yra mažos! Atsiprašau, I did my best to prevent such mistakes. Net nežinau, ar taip galima sakyt. Whatever, baigiu. Jau išsikalbėjau. Čia turbūt bus labai ilgas blog'as..

Tai, tiems, kurie prisivertė perskaityt, sakau Ačiū (nes man gera, kai kas skaito), ir Atsiprašau dėl klaidų.

 

Labanakt, Geros dienos, ................. (enter linkėjimas (nejau "a wish"?) you want to get here)